Bible verses about "beauty of the earth" | Lithuanian

¹ Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai. ² Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko. ³ Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė. ⁴ Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų, ⁵ ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti. ⁶ Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių. ⁷ Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela. ⁸ Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs. ⁹ Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo. ¹⁰ Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes. ¹¹ Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas. ¹² Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį. ¹³ Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį. ¹⁴ Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas. ¹⁵ Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų. ¹⁶ Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, ¹⁷ bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”. ¹⁸ Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”. ¹⁹ Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas. ²⁰ Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui. ²¹ Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu. ²² Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų. ²³ Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”. ²⁴ Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu. ²⁵ Jie abu­žmogus ir jo žmona­buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

²⁶ Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!” ²⁷ Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. ²⁸ Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”

¹ Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. ² Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų. ³ Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa. ⁴ Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. ⁵ Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena. ⁶ Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!” ⁷ Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko. ⁸ Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena. ⁹ Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko. ¹⁰ Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ¹¹ Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko. ¹² Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ¹³ Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena. ¹⁴ Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus. ¹⁵ Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko. ¹⁶ Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją­ dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes. ¹⁷ Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei, ¹⁸ valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ¹⁹ Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena. ²⁰ Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” ²¹ Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ²² Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!” ²³ Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena. ²⁴ Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko. ²⁵ Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ²⁶ Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!” ²⁷ Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. ²⁸ Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!” ²⁹ Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. ³⁰ Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko. ³¹ Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.

¹ Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena.

¹⁴ Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.

⁹ Bet skelbiame, kaip parašyta: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli”.

¹ Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.

² Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. ³ Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.

⁷ Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių­jie tau pasakys. ⁸ Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau. ⁹ Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?

²⁶ Pakelkite akis ir pažiūrėkite aukštyn, kas visa tai sutvėrė? Jis suskaitęs veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta.

¹⁷ Štai Aš kuriu naują dangų ir naują žemę. Senųjų nebeatsimins ir apie juos nebegalvos.

² Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.

¹¹ Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo.

²⁰ Jo neregimosios ypatybės­Jo amžinoji galybė ir dievystė­nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.

¹ Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs. ² Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę. ³ Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų. ⁴ Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį. ⁵ Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius. ⁶ Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė. ⁷ Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino. ⁸ Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei. ⁹ Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės. ¹⁰ Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka. ¹¹ Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina. ¹² Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba. ¹³ Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę. ¹⁴ Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų ¹⁵ ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis. ¹⁶ Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti. ¹⁷ Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė. ¹⁸ Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia. ¹⁹ Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti. ²⁰ Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda. ²¹ Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto. ²² Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes. ²³ Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro. ²⁴ Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų. ²⁵ Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų. ²⁶ Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia. ²⁷ Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu. ²⁸ Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai. ²⁹ Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta. ³⁰ Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą. ³¹ Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais. ³² Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta. ³³ Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu. ³⁴ Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje. ³⁵ Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!

⁵ Jis mėgsta teisumą ir teisingumą. Viešpaties gerumo yra pilna žemė.

³¹ Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.

³ Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.

¹ Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.

¹⁶ nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,­visa sutverta per Jį ir Jam. ¹⁷ Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi.